Kur dingo šventės arba pošventiniai pamąstymai

"Na gi, tai kaip šventės?" - klausimas, kurį šiandien turbūt girdėjome kiekvienas ir greičiausiai ne vieną kartą. Išgirdus tokį klausimą dažniausiai pasigirsta tylus numykimas: "Ramiai", "Kaip visada" ar panašiai.

Nežinau, kaip jūs, bet man visada artėjant šventėms būna tokia pakili nuotaika, lyg tuoj tuoj įvyks kažkas, ypač prieš Kalėdas, lauki tarsi tam tikro mažo stebuklo, tam tikrų išgyvenimų, įspūdžių. Lyg pati šventė savaime turėtų sukurti tam tikrą atmosferą, tam tikrą jausmą. Bet tos šventės ateina... ir greitai praeina ir to KAŽKO nebebūna. Atrodo, jog visos šventės darosi vienodos, tik prekybos centruose eglutes ir Kalėdų senelius keičia viščiukai, vėliau juos vėl kažkas... Namuose vietoje eglės atsiranda kiaušinių kvapas. O pati šventė juk iš tiesų lieka ta pati - pasisėdėjimas prie stalo. Iš tiesų, kai pagalvoji, niekuo neypatingas - aplankę draugus, mes panašiai pasisėdime.

Taigi gal ne veltui mūsų seneliai ir proseneliai puoselėjo tradicijas? Kai kiekvienas veiksmas, kiekvienas patiekalas turėjo reikšmę, tai šventėms sukuria tam tikro išskirtinumo, tam tikrų reikšmių. Kiek iš mūsų šiandien žinome, kodėl dažome margučius? Ar kodėl puošiame eglę? Taip... prasmės nebeliko, todėl ir šventinės dvasios nebelieka...

Aš tą tikrąją šventinę dvasią jaučiau kažkur iki paauglystės. Vėliau viskas tapo vienoda. Net nežinau kodėl. Gal kol esi vaikas, dar tiki stebuklais, tiki tam tikra šventine pasaka, visais tais pasakojimais, močiutės pasakomis ir tiki burtais ar papročiais. Kai trauki šiaudą, iš visos širdies tiki, kad jis iš tiesų rodo tavo gyvenimo trukmę, kai imi degtukus į delną, karštais meldiesi, kad būtų porinis skaičius, nors tau tik 12 metų ir kai dedi berniukų vardus po pagalve, tikiesi ištraukti vienintelio berniuko vardą. Vaikystėje tu viskuo taip  nuoširdžiai TIKI, todėl šventės ir įgauna prasmę.

Užaugus tos dvasios nebelieka. Šventės (ypač turbūt Kalėdos, Velykos apskritai tampa turbūt "silpna" švente) tampa tam tikru maratonu. Svarbu (!) - MAISTAS. Svarbiausia paruošti maistą! Šiemet per Kalėdas man buvo tam tikras BUM, kai buvo svarstoma, kas gamins maistą Kūčių vakarui, jei važiuosime lankyti vienkiemy gyvenančio senelio. Juk nebus kam iškepti žuvies, paruošti silkės! Ar tokios mūsų vertybės? Svarbiausia paruošti maistą? Prekybos centrai pilni maisto!

Aš nesu virtuvės žmogus, man smagiau dekoruoti namus, karpyti, klijuoti, ruošti dovanėles ir pan. Bet tikrai žinau, kad yra tokių moterų, kurioms be galo patinka ruošti skaniausius patiekalus savo šeimos nariams. Į kiekvieną patiekalą jos įdeda be galo daug savo meilės. Ir viskas yra gerai, tik ta šventė tuomet tęsiasi tol, kol esi virtuvėje. Kaip mano atveju - šventė tęsiasi tol, kol aš karpau snaiges ar pakuoju dovanėles, o ir tą dvasią greičiausiai jaučiu tik aš viena. O pati šventė abiem atvejais lieka ta pati - valgymas/sėdėjimas prie stalo/gal dar televizoriaus žiūrėjimas. Todėl galbūt geriau pagaminti kelis patiekalus, bet pasidomėti švenčių istorija, tradicijomis, o pagaliau pagalvoti savo tradicijų - išvyką, žaidimą, veiklą, įdomiai pateikti metų apžvalgą, o gal sukarpyti metų filmuką ir visiems kartu jį peržiūrėti, gal turėti specialią aprangą ar jos detalę? Variantų galima sugalvoti daug. O jei sunku - internetas visada padės ir tai nebus plagijavimas, tai bus jūsų šventės dalis, nes kiekvienoje šeimoje ji vis vien bus kitokia, kaip žolytėmis ar svogūnu dažytas margutis niekada nebus toks pats.

Senąsias tradicijas atgaivinti labai sunku, nes mūsų gyvenimo būdas visiškai pasikeitė, tam tikros reikšmės nebetenka prasmės, o ir mūsų tėvai nelabai žino tų tradicijų, o gal tiesiog nelabai linkę jų praktikuoti... Todėl nematau nieko blogo, jei dalį senųjų tradicijų sumaišysime su tik mūsų pačių šeimų susikurtomis tradicijomis. Atsimenu, man dar laukiantis mes su vyru važiavome per Kalėdas iš mamos ir jau tada nusprendėme, kad vaikui gimus kursime savo tradicijas, kursime savo šventes, nes norime, kad mūsų vaikas jaustų tas šventes, kad jaustų tuos stebuklus, kad tas tradicijas perduotų savo vaikams ir pasakotų, kaip pats vaikystėje sutikdavo gražiausias metų šventes, ir kad šventės nebūtų tik pavargusi mama ir susipykę šeimos nariai, kad šventė būtų gražiausios šeimos akimirkos. Juk tai ir yra svarbiausia - mūsų tarpusavio ryšis, o ne lūžtantys nuo patiekalų stalai. O šventė - tai tik eilinė diena, kuri šiek tiek apipinta paslapties, šiek tiek pasakojimų, šiek tiek tradicijų, šiek tiek fantazijos ir trupučiu darbo bei įgarsinta klegesiu :)

Kurkime šventes ir džiaukimės savo artimaisiais! :*