Tarptautinė vaikų gynimo diena arba nuo ko turime ginti?

Šiandien tarptautinė vaikų gynimo diena. Visas Facebook'as pilnas sveikinimų šios dienos proga. Kaip ir viskas atrodo gerai, bet...  ar mes suprantame su kuo sveikiname? Tai juk nėra tarptautinė vaikų diena, tai yra tarptautinė vaikų GYNIMO diena. Pati dienos idėja yra tikrai graži - kova už vaikų teises. Tačiau ypatingai šiais metais nuaidėjus tiek įvykių, nekyla ranka parašyti SVEIKINU. Su kuo sveikinti? Su tuo, kad dar nesuvokiame, kad vaikas yra asmenybė su jausmais, poreikiais ir teisėmis? Už tai kad dar didelė dalis Lietuvos mano, kad fizinės bausmės yra normalu? Už tai, kad mūsų motinoms svarbesni yra smurtaujantys vyrai nei trapūs vaikai? Už tai, kad mūsų smurto prieš vaikus statistika tik blogėja (grafikas žemiau)?

SU KUO TURIME ŠIANDIEN VIENI KITUS SVEIKINTI?

Apie kokias vaikų teises mes galime kalbėti, jei nesugebame užtikrinti vienos pagrindinių - saugumo? Žinote, kas liūdniausia? Kad aplinkiniams iš tiesų visiškai nusispjauti, kaip gyvenate jūs ar Onutė su šešiais vaikais ir geriančiu vyru Lietuvos pakrašty. Aš pati užaugau "nestandartinėje" šeimoje (mano tėtis turėjo bėdų su alkoholiu) ir mūsų šeimoje buvo visokių akimirkų, tačiau tik šiandien aidint visiems tiems liūdniems įvykiams, suvoki, kad galbūt šiandien galėjai ir nesėdėti čia spaudydama kompiuterio klaviatūrą, o iki šiol tai atrodė beveik normalu, tiesą sakant apie kažkokias pasekmes net negalvodavau. Mūsų giminėje visi žinojo mūsų šeimos auglį, bet visiems tai buvo taip natūralu... tai buvo mūsų šeimos problemos. Taip pat kaip ir visi žinodavo, kad mano teta lupdavo (kitaip nepavadinčiau - tvodavo diržais iš visų jėgų) savo dukras - ir tai taip pat buvo natūralu. Atsimenu, kai visos trys grįžom po dienos pas močiutę kažką prisidirbusios ir ši žinodama, kad manęs tėvai nemuša, o pusseseres muša - joms "davė į kailį", o aš tuo metu gavau sėdėti ant lovos ir žiūrėti, kaip dvi bėgioja aplink stalą, o trečia su diržu vejasi. Tikrai įžvalgi močiutė, tiesa? Atsižvelgia į pasirinktą tėvų auklėjimo metodą. Tai tik auklėjimo metodas... Nieko neturiu blogo nei prieš tetą, nei prieš močiutę, ir tikrai galiu tvirtai pasakyti, kad jos abi mylėjo mano pusseseres, tiesiog noriu parodyti kiek giliai tai yra mūsų sąmonėje, kad kartais tai darome net nepagalvoję, nesuprasdami pasekmių ar pačio veiksmo. Ir tai vyksta normaliose šeimose, tvarkingose su visais reikiamais socialiniais įgūdžiais ir gerais darbais. Nes juk šiaip jau problemos būna tik tose šeimose, kur trūksta pinigėlių, kur vaikai blogai mokosi, kur kelia mokykloje problemas.

Man tuoj 30 metų, o atrodo, kad mūsų visuomenėje beveik niekas nesikeičia - tos pačios problemos skamba per žinias, televizijos laidas, sugula į straipsnius. Ir šiandien atrodo galėtų džiuginti tik viena - mes po truputį bandome kalbėti apie tai garsiai, nedrąsiai, bet pradedame nebebijoti sakyti, kas mūsų šeimoje ne taip. Anksčiau vyraudavo tam tikras gėdos jausmas - iš namų juk šiukšlių neneši. O jas reikia nešti, reikia nešti ir dar prašyti pagalbos išnešti, jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų, dėl jų ateities ir pasaulio teisingo suvokimo. Dėkoju savo tėveliams, kad jie buvo puikūs (išskyrus tą vieną mūsų šeimos auglį) ir man rodė teisingą pasaulėvoką, tačiau kaip gali su teisinga pasaulėvoka užaugti tie vaikiukai, kurių abiejų tėvai asocialūs, kurių vaikai bijo, nes juos muša tiek fiziškai, tiek morališkai, kuriuos gimdo galbūt tik dėl pašalpų (o mūsų seimo nariai norėdami įsiteikti liaudžiai ruošiasi dar didinti tas išmokas)? Kokie žmonės išaugs iš tų vaikiukų, kai jie neturi net į ką atsiremti, kuriems reikia beprotiškai daug vidinės stiprybės užaugti kitokiems nei juos supantys žmonės? Ir tada lyg ir turėtum džiaugtis, kad va, mes kalbam, šnekam ir aš rašau jau apie savo šeimą... bet ta statistika... kas iš to, kad mes kalbame? Jei smurto tik daugėja? Jei šiandien močiutė žinodama, kad jos anūką muša, o dukra įbauginta, pradeda kalbėti tik tada, kai anūko nebėra?

Taigi ar turime šiandien su kuo sveikinti vieni kitus ir šypsotis vieni kitiems į akis? O grįžę namo, girdėdami, kaip kaimynų vaikas vėl isteriškai verkia, eilinį kartą tik burbtelsim, kokie baisūs tėvai ir tiek. Čia ir baigsis mūsų vaikų gynyba. Taigi SVEIKINU - mes tikrai trypčiojame vietoje.