Apie pirmas dienas arba kaip skauda širdį nuo pirmų minučių

Laukimas man buvo vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių. Žinoma, man pasisekė, nes viskas buvo tobula: jokių pykinimų, kojų tinimų ar kitų nepatogumų. Todėl šiuo laikotarpiu galėjau tiesiog mėgautis. Ir, žinoma, svajoti, kaip viskas bus tobula ir gražu per gimdymą ir po jo.

Šiandien labai daug kalbama apie natūralų gimdymą, kaip svarbu gimdyti natūraliai, kokią įtaką tai turi kūdikiui ir kad visos moterys tai gali daryti - tai tik nusiteikimo klausimas. Ir aš buvau nusiteikusi, tikrai.

Atsikėlus ryte, su džiugia nuotaika su vyru išvažiavome į gimdymo namus. Buvome tikrai pozityviai nusiteikę. Bet, žinoma, ligoninės šaltumas, formalumas mūsų neaplenkė... toks jausmas, kad visi ir nori numušti tau tą pakilią nuotaiką. Tiesą, sakant prieš gimdymą, karts nuo karto žiūrėdavau Mamyčių klubą ir panašias laidas, kur rodydavo kaip akušerės parodo, kaip judėti, kaip kvėpuoti, padrąsina, nuramina... Taigi, šalin tas iliuzijas! Nieko panašaus nebuvo, net atvirkščiai - gavau barti, kad neguliu, nes stovėdama ir judindama klubus ištrauksiu kateterį, nuolat man primindavo, kad dabartiniai sąrėmiai tik gėlytės ir labai nesidžiaugčiau - nusiteik blogiausiam. Tiesa, noriu pabrėžti, jog vėliau po gimdymo visas penkias dienas supo tiesiog nuostabios akušerės, kurios gimusios dirbti su leliukais ir "šviežiomis" mamytėmis ir aš joms visoms be galo dėkinga už palaikymą, pamokymus, šilumą. Bet gimdykloje... atrodo, kad dirba tiesiog ne tie žmonės. O gal tiesiog man taip "pasisekė"...

Taigi mano gimdymas buvo skatinamas, nes "labai jau ilgai truko"... Sąrėmiai stiprėjo, bet gimdymo veikla niekaip neprasidėjo. Galiausiai teko sutikti daryti epidūrą, nors prieš gimdymą sakiau, kad kęsiu ir visąlaik išbūsiu su mažyliu.... Bet viskas baigėsi cezario pjūviu. Tiesą sakant prieš jį taip pat keistai jaučiausi, kai visi daktarai subėgo (mažyliui sutriko širdutės veikla), o man klausiant, kas vyksta, niekas nieko nesako. Tiesiog sau guli ir atrodo tavęs nėra. Operacinėje personalas nustebino gerąja prasme - specialistai, kurie dar nepraradę žmogiškumo.

Žinoma, mums su vyru vien tas faktas, kad skubiai išvežami su mažyliu į operacinę, skambėjo tragiškai. Juk nėštumas buvo sklandus, be jokių sunkumų, todėl tam mes tiesiog nebuvome pasiruošę. Maža to, prabudus po narkozės sulaukiau pediatrės, kuri pranešė, kad mažiukui infekcija ir jo man neatneš... Bum (!) ir dar vienas šokas. Ir niekas nežino, kaip viskas rimta ir kas tiksliai yra - laukite rytojaus, kai bus tyrimų rezultatai... Nežinia... Jokios galimybės palaikyti ar bent pamatyti savo taip laukto mažiuko... Tik vyro darytos nuotraukos ir vaizdo įrašai... Daug ašarų ir bemiegė naktis. Mūsų įsivaizduota gražiausia diena, staiga virto pati skausmingiausia.

Po paros su didžiausiais skausmais nušlubavus prie savo mažylio - gali tik žiūrėti, kaip jo mažas kūnelis saldžiai miega, bet pasidaro ramiau, nes jis guli, kvėpuoja pats, atrodo ramus ir patenkintas. Ir tada kažkaip supranti, kad viskas turi būti gerai. Bet tas nerimas vis vien dar kirba.

Ši nežinomybė tęsėsi tris dienas, kol mažylis atkeliavo į mūsų palatą. Su vyru visas tris dienas nekantravome, kada tai įvyks. Bet... kai mažylis pateko į mūsų rankas, kilo klausimas ką su juo daryti, kaip jam pakeisti sauskelnes, kai jis toks mažas ir atrodo trapus, kaip jį nuraminti naktį ir užmigdyti? Kitaip sakant, trečią dieną mes jautėm ir galvojom kaip visi normalūs pirmadieniai tėvai, tik mums tai įvyko trečią dieną. Manau būtent tą dieną mes tapome tikra šeima ir patikėjome, kad dabar viskas bus gerai :)

Visgi iki šiol žiūriu į mažylį ir kažkoks kartėlis giliai tūno - atėjo į pasaulį pjūvio pagalba ir tris dienas buvo visiškai vienas, plastikiniame gultuke, apgaubtas mechaninės šilumos, maitinamas vamzdeliu... Nežinau, kaip būtų ir kaip jausčiausi, jei nebūčiau tiek girdėjusi apie atėjimo į pasaulį ir pirmų dienų, fizinio artumo pirmomis dienomis reikšmę kūdikiui, tačiau žinant visą tą informaciją, tikrai būna skaudu ir sunku, kad mažylis vienas, kad negali suteikti viso to. Iki šiol sukasi mintys, kaip tai jį paveikė, ko neteko ir jauti tam tikrą kaltę, nors nieko negalėjai pakeisti. Visada maniau, jog informacija, žinios yra svarbios ir naudingos, bet šių dienų natūralumo kultas gali neigiamai paveikti mamytes, kurios patenka į tokias situacijas. Juk visi norime savo vaikams suteikti visa, kas geriausia. Bet jei negalime? Ar tai reiškia, kad esame blogi tėvai? Ar kad mūsų vaikas bus kitoks?

Tiesa, esu be galo dėkinga savo vyrui, kuris mane palaikė, bet taip pat esu girdėjusi iš akušerės istoriją, kai vyras, kaip ir aš apipiltas natūralaus gimdymo informacijos srauto, neleido gimdyvei daryti epidūro, nors pati gimdyvė jau negalėjo tverti... Ar tai normalu?

Iš mano pasakojimo galbūt susidaro ne itin malonus paveikslas - bet juo norėjau pasakyti, kad neturėtumėte iliuzijų, kad visi aplink jus šokinės ir kad viskas bus tobula. Reikia to tikėtis, nusiteikti pozityviai, tačiau kartu reikia nusiteikti bet kokiems scenarijams, susitaikyti su kiekvienu iš jų (tam turite 9 mėnesius!), ir būti pozityviai kiekvieną minutę, kalbėti su mažyliu, šnibždėti jam, kad viskas bus gerai, kad tuoj pamatysite vienas kitą. Nesiremkite emociškai į medicinos darbuotojus - jūsų emocinis ramstis mažylis ir vyras (jei yra šalia), o medicinos darbuotojams leiskite tiesiog dirbti savo darbą ir tikėkite jų kompetencija.

Ir dar trumpas žodis artimiesiems... Mūsų atveju ypatingai trūko artimųjų palaikymo, o gal paprasčiausio supratingumo. Tomis dienomis tiesiog nieko nesinorėjo, norėjosi būti užsidariusiam ir laukti, tikėti, būti tik su savo vyru ir mažyliu. Bet artimiesiems atrodė kitaip - jiems NORĖJOSI aplankyti, PAMATYTI ir jie jautėsi ĮŽEISTI, kad jų niekas nepakviečia, nepriima. Atrodo, kad daugiau niekas nėra svarbu - tik jų norai. Taigi, mielieji, jei jūsų aplinkoje gimdyvė (ar nebūtinai), atsiduria panašioje situacijoje (ir ji nėra viena, mano atveju - su vyru), bet nenori bendrauti - duokite jai atsigauti, kantrybės. Juk čia nėra varžybos, kas pirmas pamatys mažylį. Tas pats galioja, jei gimdyvė nekviečia jūsų į palankynas, net jei jūs esate močiutė ar teta ar bet kas kitas - palaukite bent kelias savaites. Jei gimdyvė bus pasiruošusi svečiams ar jai reikės pagalbos - ji pasakys. Nesiveržkite su savo smalsumu pamatyti mažylį - gerbkite naują šeimą. Vietoje tuščių žodžių geriau perduokite puodą skanaus troškinio, nes gaminimas jaunai mamytei būna tikrai paskutinėje vietoje :)))