Ar galėsiu būti mama arba kodėl netapau anksčiau

Gimiau Vilniuje. Visada gerai mokiausi. Baigiau bakalaurą. Tada magistrą. Dirbau nuo pirmųjų kursų. Nuolat kilau karjeros laiptais. Bet kažko mano gyvenime trūko. Jaučiausi suirzusi. Namo grįždavau nuolat pavargusi. Trūko kažkokios vidinės ramybės. Kad ir su kuo būčiau nuolat jaučiausi vieniša.

Kai mano gyvenime atsirado mano vyras ir pirmą kartą atsivežė į savo gimtąjį miestelį Druskininkus, supratau, kad norėčiau gyventi panašioje vietoje. Norėjau ramybės, vidinės ramybės. Galbūt jau tada savo pirmuosius požymius parodė lizdelio sukimo poreikis, nežinau. Vyrui pasipiršus, įkalbėjau, kad abiems bus geriau Druskininkuose. Metus ieškojau GERO darbo. Nes turbūt kitaip ir neįsivaizdavau, nuo mažens girdėjau, kaip svarbu turėti gerą darbą, kaip reikia stengtis mokytis, dirbti ir t.t. Ir tos vertybės tavyje formuojasi - tiesiog taip turi būti. Savo mamos aš taip pat vaikystėje mažai temačiau, nes nuolat dirbdavo - darbe, paskui po darbo. Ir man tai atrodė normalu. Mačiau, kaip ją vertina vadovai ir norėjau būti tokia pati. Gyventi dėl kitų? Dėl kitų įvertinimo? Galbūt.

Taigi radus darbą ir susituokus (sutapo du viename) atsikraustėme į Druskininkus. Vidus nurimo. Bet kažko trūko.... palaipsniui vidinis balsas pradėjo šnibždėti: "leliukas". Neilgai trukus jau turėjau savo mažą pilvuką. Ir nors jau pirmą mėnesį nepavykus užklupo liūdesys ir to leliuko tikrai norėjau, tačiau tos palaimos iš filmų, kai būsima mamytė žiūri į testą, nebuvo. Tiksliau ji buvo, bet tokia atskiesta... su baime, nerimu, nepasitikėjimu, abejonėmis savimi. Savo vyru tikėjau nuo pirmų minučių, neabejojau, kad jis bus geras tėtis. Tačiau aš... nebuvau nė karto laikiusi leliuko rankose, net neįsivaizdavau ką su jais daryti, kaip bendrauti... Juk visada būdavau susikoncentravusi į darbą. Kaip ir į viską, į laukimą taip pat kibau... tai buvo tarsi ruošimasis egzaminui... peržiūrėjau visas Mamyčių klubo laidas, prisipirkau knygų ir kelias iš jų tikėjau, kad TURIU perskaityti iki gimdymo. Apskritai nežinau ar labiau norėjau mokytis, ar labiau jaučiau, kad TURIU visą tą informaciją žinoti. Jaučiau tokį stiprų spaudimą iš vidaus. Nes norėjau būti GERA mama. Norėjau žinoti, ką mano kūdikis norės man pasakyti verkdamas, ar tiesiog žiūrėdamas į mane, norėjau žinoti, kaip su juo kalbėti mažu ir jau paaugusiu, kad netyčia jo neįskaudinčiau, ar nenuvilčiau. Mokiausi ir ruošiausi... ir juokinga, bet žinot, ko bijojau labiausiai? :D Plauti šikniuką! Taip! Nė kiek neperdedu. Visose laidose, seminaruose tiek dėmesio būdavo skiriama šikniukų plovimui, iš viršaus į apačią, ar iš apačios į viršų. Man atrodė taip sudėtinga... Net pamenu, kaip draugei ir vėliau pažįstamai skundžiausi, kad nežinau, kaip tą šikniuką reikės nuplauti :D

Bet gimė tas mažas kukuliukas ir, nepaisant visų gimdymo niuansų, nieko baisaus nenutiko. Juokinga, bet kai visi klausia ir kaip? Ar labai pasikeitė gyvenimas? Arba kai užjaučiančiu tonu guodžia, kad supranta, kaip pasikeičia gyvenimas atsiradus vaikui. Aš nežinau, ką atsakyti. Su vyru tik pirmą kartą išgirdę panašų klausimą susimąstėme, kad mūsų mažylis tiesiog įsiliejo į mūsų gyvenimą. Nebuvo tokio lūžio - tada ir dabar. Taip, žinoma, kad buvome dviese, o dabar trise ir kad nėra viskas taip pat. Atsirado asmuo, kuris nemoka pats pavalgyti, nueiti į tualetą, net nemoka pats vaikščioti ar kalbėti. Tačiau jokio šoko nebuvo. Galbūt todėl, kad visus tuos laukimo mėnesius, kai intensyviai skaičiau, klausiau ir žiūrėjau, viską aptardavau su vyru ir mes labai daug kalbėdavome, kaip prižiūrėsime vaiką, kaip jį auklėsime, kaip su juo kalbėsime ir kaip jokiu būdu nekalbėsime, ką darysime kaip mūsų tėvai ir ko jokiu būdu nedarysime kaip jie. Sakyčiau atvirkščiai - gyvenimas tapo harmoningesnis.

Ir žinokite viskas, kas taip sureikšminama: šikniuko plovimas, bambytės, akyčių, ausyčių valymas, sauskelnių keitimas ir visi kiti priežiūros klausimai.... jie įvyksta taip natūraliai ir tikrai bet kuri mama ar tėtis juos galės atlikti. Jei kas nors paklaustų, atsakyčiau, kad svarbiau yra vaiko psichologinė vystymosi pusė, nes mums sunku suvokti, ką tas mažylis jaučia, kokie jo emociniai poreikiai, kaip jis įsivaizduoja mamą ar tėtį, kokią reikšmę jam turi mamos šiluma, kodėl jam patinka lingavimas ir daug daug kitų dalykų. Ir kai pradedi gilintis į visa tai, pradedi kitaip žiūrėti į vaiko verkimą, irzlumą. Pati pastebėjau, kad tapdavau pakantesnė mažylio verkimui, tai tuo metu skaitydavau kokią knygą apie vaiko vystymąsi. Ypatingai sunku būna pirmais mėnesiais, ypač jei vaikas neramus, nes tu dėl mažo kukuliuko darai viską, bandai jam atiduoti visą meilę, bet nieko atgal nesulauki, kartais atrodo, kad viskas, ką darai, jam neįtinka ir tada tikrai pasijauti netikusi mama, nesuprantanti, ko tavo pačios vaikui reikia. O juk tas mamos ir vaiko ryšys turėtų tau tai pasakyti! Bet būna, kad ir nepasako. Ir nereikia jaustis bloga mama. Visos turi tokių akimirkų, kad ir ką besakytų. Ir visada tokių akimirkų bus, net kai tie mažyliai jau turės savų vaikų. O tuos pirmus mėnesius reikia tiesiog išlaukti, nes kai mažylis pradeda šypsotis, pasidaro lengviau, nes dėl tos šypsenos nebelieka bemiegių naktų, nuovargio, draugų ilgesio ar kitų "blogų" jausmų, atrodo padarytum viską, kad tik kuo ilgiau matytum tą bedantę šypsenėlę. Kartais būna atsigulu į lovą ir taip noriu apkabinti... guliu, laukiu, kol nubus, nueinu, apkabinu, nuraminu ir tada ramiai užmiegu :) Kai pagalvoji, kad šiandien jis naktį tavęs šaukiasi, o jau po kelių metų tu jo lauksi naktį grįžtančio, kai jo gyvenime bus ne tik tėtukas ir mamytė, o atsiras ir daugybė kitų jam svarbių žmonių... Kiekviena akimirka atrodo tokia laikina ir taip norisi kiekvieną iš jų įsidėti amžiams į atmintį ir širdį...

Žinau, kad kai kurioms mamoms sunku "sėdėti" namuose, bet motinystė tai nėra "sėdėjimas namuose". Kiekvienos iš mūsų yra individualus apsisprendimas, kiek tuose namuose sėdėsime. Šiais laikais tikrai gali būti aktyvi mama, yra tiek priemonių - pientraukiai, buteliukai, termosiukai, nešyklės. Tiek veiklų yra su mažyliais: įvairios pamokėlės, mankštelės, baseinai ir t.t. Mano nuomone, atvirkščiai - tie metai ar dveji, tai puiki galimybė savęs atradimui, savo gyvenimo kelio peržiūrėjimui, kai gali be jokios baimės bandyti naujas ar seniai svajotas veiklas, o joms nepavykus grįžti į seną darbą arba bandyti kitas veiklas. Dažnai mums visuomenė suformuoja išankstinę nuomonę, kad mama su kūdikiu turi būti susivėlusi, su pižama, aplinkui mėtosi sauskelnės, nuolat pikta, kad vyras gali eiti kur nori, o ji turi sėdėti su vaiku. Ir kai kurios mamos turbūt net neįsivaizduoja kitaip, atrodo, kad taip ir turi būti, kad turi tiesiog išlaukti tuos metus. Bet pikta ar savo gyvenimu nepatenkinta mama niekada neatneša laimės nei vyrui, nei vaikui, todėl būtina nepamiršti ir savęs, savo poreikių ar pomėgių. Juk tik mūsų pačių, tiksliau mamos ir tėčio arba vyro ir žmonos, apsisprendimas, kaip bus mūsų šeimose.

Taigi aš tapau MAMA. Keistas žodis, kai dar pats tam tikra prasme jautiesi vaikas ir kartais pažiūrėjęs į savo gyvenimą iš šono, negali patikėti, kad žaidi suaugusiųjų žaidimą. Bet dabar neabejoju savimi, vis dar bijau ir nuolat stengiuosi mokytis atliepti visus vaiko poreikius, ypač emocinius. Kai kas ateina iš knygų, kai skaitai ir atrodo, kad žinojai tai, nes tave taip pat tie suaugusiųjų žodžiai ar poelgiai skaudino ar atvirkščiai malonindavo ir drąsindavo, kai kas ateina iš prisiminimų, kai prisimeni, kaip tau pačiai norėjosi, kad mama su tavimi pažaistų, o ne nupirktų kažką. Ir tada kažkaip pasikeičia tavo vertybės, suvoki, kad visa, kas svarbiausia yra čia, vienas už sienos, saldžiai miega, kitas dirba ir skuba namo. Ir tu taip nori nueiti ir stipriai stipriai apkabinti, pamatyti tą jau septynių dantukų šypseną. Ir kai ateina tas suvokimas, taip norisi visoms aplink pasakyti, kad nelauktų, kad niekada neuždirbs visų pasaulio pinigų, ir kad ir kas bebūtų savo mažyliui visada bus geriausia mama, kad neabejotų savimi. Kad didžiausia vertybė yra ŠEIMA ir laikas su ja. Pati tapusi mama prisimeni visus tuos kitų mamų pasisakymus, kad gyvenimas prasideda ar įgauna prasmę tik susilaukus vaikų, bet tik pati tapusi mama tai supranti ir staiga visi tie žodžiai ir sentensijos apie mamas, vaikus, šeimą tampa ne tik gražūs, bet ir įgauna prasmę. Ir tas tvirtumo jausmas, kai tiki savo šeima, kai kovoji už ją, atrodo galėtų sugriauti visas sienas. Kai jautiesi saugus, mylimas, mylintis... ramus...

TAI YRA TIKRASIS GYVENIMAS.